kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Antika

Horacijus


Pirmojo ir geriausiojo Romos poeto laurais mūsų dienomis neretai vainikuojamas Kvintas Horacijus Flakas (lot. Quintus Horatius Flaccus, 64–8 m. pr. Kr.). Ir nors I a. pr. Kr. Horacijus šlove nusileido tuo metu gerokai labiau gerbtiems poetams ir „romėnų tautos poetui“ Vergilijui bei jo
Eneidai, vėlesniais amžiais susilaukė didelio įvertinimo ir garbės. Iš paties Horacijaus tekstų, taip pat iš biografo Svetonijaus pasakojimo galime susidaryti kiek juokingą poeto paveikslą: mažas, apkūnus, staigaus būdo, mėgstantis puotas ir lėbavimus, Veneros malones. Ir pats save ne kartą pašiepė: „Nutukęs paršelis iš epikūro kaimenės.“ Horacijaus vardas – tai kilmingos giminės vardas. Poeto tėvas, buvęs vergas, tradiciškai jį perėmė iš savo kilmingų šeimininkų ir perdavė sūnui. Tad Horacijus negali didžiuotis kilme. Tėvo noru sūnus anksti išvyko iš gimtojo Venuzijos miesto Apulijoje į Romą mokytis pas geriausius kilmingų raitelių ir senatorių sūnų mokytojus, tarp jų garsų gramatiką Orbilijų, kur taip puikiai išmoko graikiškai, kad šia kalba net parašė keletą eilėraščių. Nuo 45 m. pr. Kr. mokslus tęsė filosofijos gimtinėje Atėnuose. Kai į Atėnus atvyksta Julijaus Cezario žudikų vadai senatorius ir buvęs artimas bičiulis Brutas bei šio svainis Kasijus, Horacijus sąmokslininkų kariuomenėje paskiriamas legiono vadu. 42 m. pr. Kr. Filipų mūšyje šiems pralaimėjus antrojo triumvirato sudarytojams Markui Antonijui ir būsimam imperatoriui, Cezario sūnėnui Oktavianui Augustui, Horacijui tenka slapčia sprukti iš mūšio lauko, laukti amnestijos ir susitaikyti su tėvo turto konfiskacija.
Grįžęs į Romą Horacijus imasi raštininko tarnybos, laisvalaikiu mėgina poeto plunksną ir susibičiuliauja su poetu Vergilijumi bei epiku Varijumi, o 38 m. pr. Kr. supažindinamas su poetus globojusiu artimu Oktaviano Augusto patarėju Gajumi Cilnijumi Mecenatu. Lydi jį į Brundizaus uostą, kur vyksta derybos tarp Augusto ir Marko Antonijaus, vėliau net gauna dovanų užmiesčio vilą Sabinų kalnuose. Horacijaus ir Mecenato ryšys vėliau niekuomet taip ir nenutrūksta, jų bičiulystė trunka iki mirties. Abu netgi palaidoti greta: 8 m. pr. Kr. mirus Mecenatui po poros mėnesių išeina ir Horacijus. Be to, iki pat mirties Mecenatas globojo gabų poetą, rūpinosi, kad ir po mirties bičiuliui nieko netrūktų.
Pirmasis Horacijaus veikalas, rašytas apie 35–31 m. pr. Kr., žinomas
Epodų vardu, paties autoriaus dėl naudojamo metro pavadintas Jambais. VII a. pr. Kr. rašiusio poeto ir itin jambo metrą vertinusio poeto Archilocho pagiežos pilnais piktokais eilėraščiais, nukreiptais į „supuvusius laikus, papročius, žmones, asmeninius poeto priešus“, į romėnų literatūrą įvedama nauja poetinė forma – jambas. Panašiu metu pasirodo ir dvi hegzametru rašytų Satyrų knygos, dar žinomos kaip Sermones. Apie šias eiliuotas Horacijaus satyras kaip grynai romėnišką naują žanrą I a. retorikos teoretikas Kvintilianas išsitaria: „Visa satyra – mūsų“, tuo norėdamas pasakyti: satyra – tai romėniškas žanras, graikai jos neturėjo. Satyrose gausu taiklių garsių to meto žmonių charakteristikų, pastabumo subtiliems niuansams, kurie išjuokiami, neretai kreipiamasi į menamą pašnekovą, su juo ginčijamasi, jo klausiama. Aptariamos ne tik tų laikų realijos, bet ir universalūs, amžinieji dalykai: ydos ir dorybės, gėris, teisingumas, santūrumas. Satyrose akivaizdi III a. pr. Kr. graikiškos kinikų ir stoikų diatribės („pokalbio su savimi“, monologo, kuriame atpasakojami pokalbiai, cituojami literatūriniai šaltiniai, įterpiamos pasakėčios ar patarlės, kartais įterpiamos nuorodos į mitologiją) žanro įtaka, tad, skirtingai nei epoduose, jose nėra pykčio. Horacijaus satyros veikiau pašiepia ydas, peikia blogybes. Ir nors Satyros nėra filosofinės diatribės, jose paliečiami ir etiniai dalykai: kenksmingais laikomas per didelis turtas, aistros ir įgeidžiai, godumas, savęs pervertinimas ir nesaikingumas, skatinama mokytis nuosaikumo, įžvelgti dorybes, vertinti bičiulius. Tiek epoduose, tiek satyrose už protėvių papročių gaivinimą, taikaus, tvarkingo, saikingo gyvenimo diegimą tarp romėnų giriamas, net šlovinamas Oktavianas Augustas. Toks šlovinimas gali gluminti, juk poetas dar neseniai kovojo vienvaldžio Cezario žudikų pusėje, o štai dabar šlovinamas kitas valdovas. Panašu, kad stojęs Cezario žudikų pusėn, Horacijus gynė senuosius politinius principus, Romos valstybės santvarką ir visų piliečių lygiateisiškumą, o šlovindamas imperatorių Oktavianą Augustą iškėlė iš protėvių paveldėtus moralinius įsitikinimus. Todėl įsivyravus Augusto taikai valstybinė Romos imperijos politika nukreipiama kovai su romėnų visuomenėje paplitusiomis ydomis ir sugedimu, o Roma, miestų miestas (arba princeps urbium), imama šlovinti kaip imperijos galybės simbolis.
23 m. pr. Kr. pasirodo brandžiausias poeto kūrinys – trys
Odžių knygos, dar vadinamos Carmina. Po dešimtmečio prie šių trijų knygų priduriama ketvirtoji. Horacijaus odės įvairios: iškilmingos, patetiškos, linksmos, žaismingos, tačiau visų jų forma nugludinta, ryškus poeto „mokytumas“. Odėse lotyniškai poezijai atveriami sudėtingi graikų lyrikos (Sapfo, Alkajo, Anakreonto, Asklepiado, Simonido) metrai; kaip sakė pats Horacijus, „pirmas pritaikiau aš giesmę ajolišką prie italų eilių“. Horacijus mėgina išsisakyti lotynų kalbai neįprastomis ilgų ir trumpų skiemenų sekomis, kurios natūraliai buvo prigijusios graikų poezijoje, tam pasitelkia beveik dvidešimt ritminių variantų ir daro tai virtuoziškai. Pats Horacijaus eilėraščių turinys romėnams jau buvo pažįstamas iš graikų filosofijos ir literatūros, kur skatinama paklusti aukso vidurio (aurea mediocritas), saiko, santūrumo ir susilaikymo nuo aistrų taisyklėms, tikėti dievų visagalybe, tačiau tik Horacijaus dėka šios graikiškos stoikų ar epikūrininkų normos tapo ir romėniško mąstymo dalimi. Eilėraščiuose smerkiamas turto, prabangos troškimas, lepumas, pasileidimas, liaupsinami Augusto įstatymai, ginantys šeimą, apdainuojama meilė, vynas, graži draugystė. Aukštinamas ir šaunumo, arba virtus, idealas, kurį sudaro žmogaus dvasinė nepriklausomybė, didingi jo siekiai ir tikėjimas, drąsūs sprendimai. Horacijaus lyrikoje gausu itališkų akcentų: apsnigtas Lacijaus kalnas Soraktas, Romos kaimynų sabinų garsus vynas, Marso lauko platybės, veržli Anijeno upė ar sraunus Albunėjos šaltinis. Kartais juntama mirties, nebūties baimė, kuriai vienintelis galimas priešnuodis – kūrybos nemirtingumo viltis: „Sau paminklą baigiau – varį ir amžiną piramidžių aukštų dulsmą pranokstantį. Nei graužikas lietus, nei Akvilonai jo negalėtų sugriaut, nei nesuskaitoma metų srauto eilė ar vis skubą laikai.“ Horacijaus odės – itin savitas graikiškos ir romėniškos kultūros junginys.
Ne mažiau populiarus yra Horacijaus
Poezijos menas, surašytas laiško forma. Šis veikalas veikiausiai buvo sukurtas tarp 18 ir 14 m. pr. Kr. ir skirtas romėnų aristokratams tėvui ir sūnums Pizonams. Poezijos mene apibendrinami kritiniai ir teoriniai Horacijaus apmąstymai apie meno kūrinio ir jo kūrėjo uždavinius, pateikiami praktiniai literatūros kūrybos patarimai: teigiama, kad poezijos kūriniui svarbiausia harmoningumas, nuoseklumas ir vaizdo bei žodžio, dramos veikėjo kalbos ir jo charakterio, jausmų, socialinės padėties vieningumas. Tragedijoms nedera drastiški vaizdai, siūloma nevaizduoti nužudymo ant scenos, be to, Mene patariama, ir kaip rašyti satyrų dramas ir komedijas. Bet kuriam kūriniui svarbu tobula forma, saikas ir išbaigtumas, tekstas turi teikti ir malonumą, ir naudą, jį kuriant dera pasitelkti ir talentą, ir amato išmanymą.
Horacijus tarp amžininkų nebuvo populiarus, skirtingai nei panašiu metu gyvenęs „Eneidos“ autorius Vergilijus, kurio kūryba Antikos laikais sulaukė gausaus sekėjų būrio. Horacijui tiek dėmesio niekuomet neskirta, nors keliuose eilėraščių jį ir seka poetas Stacijus. Tačiau mūsų dienas pasiekė visi Horacijaus tekstai. Jo odžių principus naudojo pirmieji krikščioniškų giesmių kūrėjai, ankstyvosios krikščionybės romėnų autorius Aurelijus Prudencijus Klemensas. Viduramžiais labiau vertintos Horacijaus satyros, Renesanso laikais vėl atsigręžta į odes. XVII a. LDK jomis žavėjo lotyniškai rašęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „Sarmatų Horacijumi“. Vėliau jo poeziją mėgino savaip perteikti Aleksys Churginas, Kornelijus Platelis. O Horacijaus
Poezijos menas, kartu su Aristotelio Poetika, buvo vienas pamatinių šiuolaikinės literatūrologijos tekstų: jis formavo literatūros teorijos kanoną, darė daugeliui teoretikų, taip pat vokiečių poetui Martinui Opitzui von Boberfeldui, vokiečių filosofui ir teologui Johanui Gotfrydui Herderiui (Johann Gottfried Herder), o 1674 m. sekdamas juo prancūzų kritikas ir poetas Nikola Bualo (Nicolas Boileau) parašė savo Poezijos meną, pagrindusį prancūzų literatūros kanoną. Tad Horacijus jau nuo Antikos – vienas mėgstamiausių poetų, veikęs šių laikų literatūrą, ypač vokiečių poezijos tradiciją, taip pat nemenką įtaką daręs literatūrologijos mokslo raidai.

Raminta Važgėlaitė
Horacijus. Lyrika.Dalia Dilytė. Horacijaus eilės.Horacijus.Horacijus. Jaunimui.Horacijus. Mūzai.

Ar žinote, kad...